Vandens trūkumas kaip globali rizika – JT ataskaita įspėja apie didėjančią konfliktų riziką

JT UNESCO, kaip kultūros organizacija, skambina pavojaus varpais: vandens stoka gali pasaulyje sukelti daugiau konfliktų. Šį scenarijų apibūdino UNESCO generalinė direktorė Audrey Azoulay pristatydamas savo kasmetinį vandens ataskaitą. Aiški žinia: taikos išlaikymui reikia ne tik vandens išteklių apsaugos priemonių, bet ir intensyvios regioninės bei globalios bendradarbiavimo. Maždaug 50 procentų pasaulio gyventojų bent sezoniškai kenčia nuo vandens trūkumo, ir daugiau nei du milijardai žmonių neturi švaraus geriamojo vandens, tuo tarpu apie 3,5 milijardo turėtų atsisakyti higieniškos sanitarinės infrastruktūros. Nors gyventojų skaičius nuolat auga, pagal UNESCO santykis tarp augimo ir vandens poreikio nėra tiesioginis – mažesnis vartojimas yra būtent tose srityse, kur gyventojų skaičius auga greitai. Kiekvienais metais gėlo vandens vartojimas padidėja vienu procentu, o šio padidėjimo negalima priskirti vien žemės ūkio sektoriui, kuris sunaudoja 70 procentų vandens. Pramonė, naudojanti 20 procentų, ir privačios namų ūkiai, naudojantys 10 procentų, taip pat prisideda prie didėjančio vandens poreikio. Pakeistos mitybos įpročiai laikomi viena iš šios tendencijos priežasčių. UNESCO taip pat atkreipia dėmesį į socialinį komponentą: ypač moterys ir mergaitės kenčia nuo vandens stokos, nes dažnai kaimo vietovėse jos atsakingos už sudėtingą vandens tiekimą, o tai eina sąskaita jų švietimo galimybėms. Be to, vandens trūkumas gali didinti migracijos judėjimus. UNESCO ataskaita taip pat pabrėžia, kad ypač skurdžiausi ir pažeidžiamiausi gyventojų sluoksniai yra pažeidžiami dėl vandens stokos. Nors vanduo iki šiol nebuvo laikomas pagrindine konfliktų priežastimi, jis gali paūmėti nesutarimus – pvz., Sahelio zonoje, kur drenažai sukėlė įtampas dėl prieigos prie vandens ir žemės. UNESCO teigimu, glaudesnis bendradarbiavimas ir bendras vandens išteklių valdymas, paremtas 1992 m. vandens konvencija, galėtų tarnauti kaip taikos priemonės. Nuo 2016 m. konvencija atvira visoms šalims, o tai pasireiškė narių skaičiaus augimu – nuo 41 iki 52 šalių, dar maždaug 30 šalių vykdomas įstojimo procesas. Pavyzdžiui, teigiamas poveikis yra minima Sonja Köppel, JT vandens konvencijos sekretoriato vadovės, Sava regiono pavyzdys po karo ir panašūs bendradarbiavimai per šalių sienas. Tačiau dabartiniai politiniai konfliktai, tokie kaip tarp Baltarusijos ir Lietuvos, trukdo tolesnei pažangai. Pasaulyje 153 šalys dalijasi upėmis ar ežerais su savo kaimynais, tačiau tik 24 yra sudariusios išsamius susitarimus dėl visų savo teritorijoje esančių vandens telkinių – Vokietija yra viena iš jų.