Septyni metai po triumfališkos pergalės prieš Marine Le Pen ir kraštutinių dešiniųjų „Nacionalinį frontą“, Emmanuelis Macronas susidūrė su nauja politine realybe. 2017 m. su dideliais lūkesčiais prezidento pareigas užėmęs prezidentas, kuris buvo švenčiamas kaip „gelbėtojas“ Prancūzijos nuo dešiniųjų grėsmės, dabar susiduria su atsinaujinusia Le Pen ir jos pervadinta partija „Rassemblement National“. Optimizmas, kuris lydėjo Macrono iškilimą, jau seniai išblėso.

Macrons ambicingas projektas Prancūzijos ekonomikai atgaivinti ir tarptautinei pozicijai stiprinti susidūrė su didėjančiu pasipriešinimu. Prezidentas ir jo komanda, dažnai vadinami "mormonais", bandė sukurti politiką už tradicinio kairės-dešinės pasiskirstymo ribų. Tačiau, nepaisant pirmųjų sėkmių, tokių kaip nedarbo mažinimas ir tarptautinių investicijų pritraukimas, parama ekstremalioms partijoms, pavyzdžiui, RN ir kairiajai La France Insoumise (LFI), augo.

Macrono siekiama reformų politika, įskaitant darbo teisės peržiūrą ir turto mokesčio panaikinimą, susidūrė su dideliu pasipriešinimu. „Geltonųjų liemenių“ judėjimas ir COVID-19 pandemija sukėlė socialinius neramumus ir nykimo jausmą. Be to, mokytojo Samuelio Paty nužudymas radikalaus islamisto dar labiau sugriežtino Macrono poziciją saugumo politikoje.

Naujausias Parlamento paleidimas ir naujų rinkimų paskelbimas nustebino daugelį ir buvo pristatytas kaip bandymas paaiškinti ir perorientuoti situaciją. Tačiau netgi Macrono šalininkai abejoja šių priemonių veiksmingumu. Apklausos rodo galimą aklavietę, kuri galėtų sukelti užblokuotą vyriausybę ar net institucinę krizę.

Emmanuelio Macrono ryški figūra vis labiau dingsta iš rinkimų kampanijos medžiagų, o jo politinės sąjungos byra. Kritikai, tokie kaip Serge July ir Raphael Glucksmann, skelbia "Makronizmo" pabaigą. Galimas RN dalyvavimas vyriausybėje priverstų Macroną į nepatogų valdžios pasidalijimą, kas stipriai apribotų jo politinį veiklumą.

Kai kurie Macrono gynėjai vis dėlto pabrėžia jo sėkmę ES politikoje ir ekonominėse reformose. Tačiau nuolatinės krizės ir jo valdymo stilius, dažnai kritikuojamas kaip "hiper-prezidentinis", paliko gilius pėdsakus.

Artėjantys rinkimai nulems, ar Macronas galės tęsti savo viziją, ar Prancūzija patirs drastiškų politinių pokyčių.